Vairavimo mokyklos, KET testai, Kelių eismo taisyklės

Dar ne taip seniai mūsų sportininkai žiemos lenktynėms patys „kepdavosi“ nedygliuotas padangas. Tiksliau, gamindavosi specialų protektoriaus mišinį, kurį vulkanizuodavo padangų restauravimo „keptuvėse“.

Tai kvepėjo alchemija: gumos tekdavo ieškoti sportinių batelių gamykloje, jos mišinys buvo „buriamas“ pasikliaujant visagale nuojauta. Bet kažkada žiemos trasose taip buvo galima konkuruoti su geriausių gamintojų masine produkcija.

Tai prisiminiau apsilankęs Portugalijoje, Lousado, esančioje koncerno „Continental“ gamykloje. Europoje veikia septynios šio Vokietijos koncerno gamyklos, o ši tarp jų yra antra pagal dydį. Per metus joje pagaminama keliolika milijonų padangų, vieną iš jų galėjau pagaminti savo rankomis. Tai buvo jau seno, 2001 metų modelio padanga ContiSportContact 2, skirta „Chrysler“ gamyklai. Beje, „seno modelio“ sąvoka padangų pramonėje yra gana reliatyvus terminas, nes kiekvienais metais save gerbiantys padangų gamintojai modifikuoja senus padangų modelius, suteikdami jiems vis kitų savybių. Taigi maniškė padangėlė nebėra visiškai tokia pati, kaip 2001 metais debiutavusi ContiSportContact 2.

Laikai keičiasi, ir nuo tų laikų, kai tautiečiai sportininkai padangas „kepėsi“, iki šių laikų neatpažįstamai pasikeitė ir pačios padangos, ir jų gamybos technologijos, ir pats Lousado fabrikas.

Savos gamybos restauruotos padangos nebegalėjo konkuruoti su aukščiausios klasės serijiniais produktais, kai atsirado minkšto mišinio žieminės padangos ir prasidėjo silicio technologijų revoliucija. Tuomet sportininkams, ieškantiems frikcinių žieminių padangų, beliko pirkti naujausius geriausių gamintojų produktus.

Prieš „darbą“ „Continental“ gamykloje išklausiau kelių valandų kursą apie rinką, jos tendencijas ir technologijas. Laikas nestovi vietoje: chemikai polimerų ir silicio molekules verčia dirbti taip, kad būtų galima derinti nesuderinamas gumos mišinio savybes. Keičiasi padangos konstrukcija, iškovojant vis mažesnį pasipriešinimą riedėjimui, didesnį ridos resursą, kartu gerinant valdymo savybes ir didinant sukibimą su keliu. Pavyzdžiui, per pastarąjį dešimtmetį automobilio stabdymo kelias vien dėl padangų progreso sutrumpėjo maždaug 7 metrais!

Pačiam savarankiškai pasigaminti padangos nebepavyks – su tuo teko susitaikyti. Tam reikalingos žinios ir investicijos, kurių apimtis sunku net suvokti. Pavyzdžiui, vienos padangos gamybai naudojama 20–30 suodžių rūšių, iš kurių daromi kruopščiai subalansuoti deriniai.

Prie įėjimo į gamyklą mūsų laukė spalvingas stendukas, kuriame puikavosi kelios dešimtys buteliukų su gumos mišinio sudedamosiomis dalimis. Beveik visi jie – su tam tikra medžiaga ir jos pavadinimu, o du – tušti. Ant etiketės užrašas „Slaptas komponentas“. Turiu pagrindo manyti, kad paskaita apie tokio elemento sudėtį truktų dar ne vieną valandą, todėl, supratingai palinksėjęs, einu vidun gaminti padangų.

Ir tuomet paaiškėja, kad žmogaus darbo šiam procesui reikia visai nedaug. Beveik viskas automatizuota, o žmonės, rodos, atlieka prižiūrėtojų vaidmenį.

Po grindimis čeksintis galingas metalinis malūnas sutrina kaučiuko gabalus, paruošdamas tolimesnei gamybai. Vėliau tai keliauja į maišytuvą, kur pridedami kiti priedai, o šalia galybė staklių iš nailono audžia ypatingo stiprumo audinį, virsiantį padangos konstrukcijos pagrindu. Nors instruktoriai aiškina įdomiai ir, rodos, paprastai, per trumpą laiką visą gamybos procesą suvokti gana keblu.

Žmonių rankų darbas prasideda ten, kur ant specialių diskų iš juostų pradedami lipinti padangos šonai. Vėliau tarp jų įklijuojama centrinė dalis, kurioje paruošta žalia protektoriaus guma. Čia galiu pasireikšti ir aš. Ant vieno būgno užlipinu guma aplietą nailoninę juostelę (kad ir plona, ji labai tvirta: atlaiko kelių tonų tempimo jėgą) ir būgnas pats susuka radialinės padangos karkasą. Paskui paslaugūs robotai patiekia šonines dalis – aš viską sudedu, spaudžiu pedalą ir tada pasirodo padangos konstrukcija. Paimu padėklą su „atriekta“ protektoriaus žaliavos juosta, pridedu jį ir robotas nedvejodamas suridena „kepimui“ paruoštą padangą. Viskas...

Darbas, atvirai sakant, nesudėtingas, manau, kad savo padangą sulipinau net kruopščiau už vietinius darbininkus. Užlipinus būsimojo protektoriaus gumą, padanga konvejeriu iškeliavo į „keptuves“. Tolimesnis jų kelias – per kokybės kontrolę (jai reikalinga rimtesnė, nei kelių valandų kurso kvalifikacija, todėl mūsų neprileido) ir per sandėlį ant naujutėlio „Chrysler“ ratų. Apie gamintoją ir padangos dydį sužinojome iš užsakymo numerio, matomo prie mūsų staklių kompiuterio.