Vairavimo mokyklos, KET testai, Kelių eismo taisyklės

Pirmiausia, dėl estetiškumo. Automobilis tonuotais langų stiklais atrodo solidžiau, prestižiškiau ir apskritai „kiečiau“. Antroji priežastis yra, kad ir kaip sunku tuo patikėti, saugumas. Žinoma, su išlygomis.



Nuomonė, esą automobilio stiklų tonavimas kenkia automobilio saugumui, atgrasi daugumai automobilių „tiuningo“ gerbėjų. Jie turbūt nustebs sužinoję, kad net ir specialistų manymu taip kategoriškai tvirtinti nėra teisinga.

Sergejus STONKUS

PRANAŠUMAI – IR PRAKTINIAI, IR „MORALINIAI“

Kokybiška dekoratyvine, dar vadinama tonuojančia plėvele aptraukti stiklai sugeria saulės blyksnius, šalina veidrodžio efektą, neutralizuoja akinančią kitų automobilių žibintų šviesą.

Be to tokios plėvelės atlieka ir apsauginę funkciją – tonuotą stiklą nedaug, bet vis dėlto truputį sunkiau sudaužyti.

Šoninių ir galinių automobilio langų grūdinti stiklai įvykus avarijai paprastai subyra į smulkias šukes, galinčias sunkiai ar net mirtinai sužaloti salone sėdinčius žmones. Jeigu stiklas, apklijuotas tonuojančia plėvele, suskyla per avariją (ar nuo iš po pravažiuojančio automobilio rato išsprūdusio akmenuko), duženų nebūna – plėvelė jas sulaiko savoje vietoje. Užklijavus tonuojančią plėvelę susidaro kompozitinė medžiaga „plėvelė+klijai+stiklas“, galinti išlaikyti smūgį, kurio energetinė išraiška siekia 60–70 džaulių (tai daugmaž prilygsta smūgiui akmeniu, žmogaus mestu į stiklą iš nedidelio atstumo).

Be to, per tonuota stiklą mažiau į akis krenta vertingi daiktai (pavyzdžiui, garso sistema), kuriuos pamirštate automobilio salone.

Trečiasis „pliusas“ – moralinis. Ne visiems malonu automobilyje jaustis kaip akvariume – ypač sustojus sankryžoje arba strigus eismo kamštyje.

Dar vienas pranašumas yra grynai ekonominis (tiesa, ginčytinas). Kokybiškas tonavimas atspindi 99 procentus ultravioletinių spindulių ir taip apsaugo saloną nuo „išdeginimo“ (neblunka sėdynių apvalkalai ir pan.). Vasarą tonuoti stiklai atspindi 70 procentų šilumos, tad net jeigu jūsų automobilyje ir yra kondicionierius, nereikės kęsti labai nemalonaus efekto, kai dešinioji ranka šąla, o kairioji – svyla saulėje. Na, o žiemą plėvelės polimeras sulaiko iki 35 procentų šilumos salone.

SVARBU NEPERSISTENGTI

Vadinasi, tonuoti stiklus ne tik galima, bet ir reikia? Na, ne visai – tiksliau, ne visus.

Kad neapturėti nemalonumų atliekant eilinį automobilio techninį patikrinimą ar susidūrus su policija, reikia nepamiršti, jog visų automobilio langų užtamsinimas Lietuvoje leistinas tik turint specialų leidimą. O paprastiems mirtingiesiems gauti tokį leidimą galimybių praktiškai nėra – net tarnybinių automobilių stiklus tonuoti norinčios organizacijos (pavyzdžiui, policija ar Prezidentūra) turi pateikti svarią priežastį.

Visų kitų automobilių savininkai pagal taisykles negali tonuoti automobilio stiklų 180 laipsnių kampu prieš save – t.y. priekinio stiklo ir priekinių šoninių langų stiklų. Priekinio stiklo tonavimas galimas tik tuomet, jei jis „gamyklinis“ – bet ir tai tik tuomet, kai atliktas Europoje, mat tik toks atitinka nustatytus reikalavimus šviesos laidumui (priekinio automobilio stiklo laidumas šviesai turi būti ne mažesnis kaip 75 procentai, šoninių – ne mažiau kaip 70 procentų).

Užtat galinių šoninių ir užpakalinio automobilio lango stiklą galima tamsinti, kaip tik širdis geidžia, tačiau tokiu atveju techninių apžiūrų centro darbuotojai pageidaus ant jūsų automobilio matyti galinio vaizdo veidrodėlį ne tik vairuotojo, bet ir keleivio pusėje.

PRIEŠ DARYDAMAS – PAGALVOK

Tonuojančias plėveles automobilių langams gamina daugybė firmų. Tarp pirmaujančiųjų šioje srityje galima paminėti „Johnson Windows Films“, „Courtaulds Performance Films“, „MS/Solar Guard“, „3M“. Smulkūs prekeiviai taip pat atveža jų iš Taivanio, Pietų Korėjos, JAE. Tokios plėvelės gerokai pigesnės nei žinomų gamintojų produkcija, tačiau dažniausiai nesertifikuotos ir be jokios garantijos.

Blogiausia, kad kokybiškų tonavimo plėvelių nuo tokių trečiarūšių plika akimi neatskirti. Skirtumas pasirodo tik po kokių poros mėnesių, kai plėvelė ima blukti, blaustis ir pasirodo pirmosios pūslės.

Pasirinkti geriausias tonuojančias plėveles iš tų, kurias siūlo geriausi gamintojai, irgi gali tik specialistai, žinantys visas jų eksploatavimo subtilybes.

Tonavimas būna kelių tipų:

1. Užpurškimas. Šis metodas – jau, galima sakyti, vakarykštė diena. Dabar yra ir paprastesnių tonavimo būdų.

Svarbiausias užpurškimo trūkumas – jis duoda veidrodžio efektą, tad dažni susitikimai su kelių policija garantuoti. Dar viena negerovė, kad taip užtamsinti stiklai lengvai braižosi. Be to, tonavimo jau nenulupsi, tad jeigu jis kurioje nors vietoje nuskils, susibraižys, taps matinis arba pasireikš vaivorykštės efektas, teks keisti visą stiklų komplektą. Vien tik po žiemos sezono (vienintelio!) toks tonavimas išblunka aplink užpakalinio stiklo šildymo juosteles (tai neišvengiama, nes tonavimo ir šildymo juostelių išsiplėtimo nuo šilumos koeficientas yra skirtingas). Kitą pavasarį atkreipkite dėmesį gatvėje – tikrai pamatysite ne vieną tokią mašiną.

Kitas dalykas, verčiantis suabejoti tokio tonavimo metodo prasmingumu, yra faktas, jog tam automobilio langų stiklus dažniausiai išmontuoja. Stiklus teks išmontuoti bei pakeisti naujais ir tuo atveju, jei kada nors netolimoje ateityje pasikeis normatyvai dėl galinių šoninių ir užpakalinio automobilio langų stiklų tonavimo.

2. Tonavimas plėvele. Daugelio specialistų nuomone, tai geriausias variantas. Tam, kad užklijuoti plėvelę, stiklų nereikia išmontuoti – na, kraštutiniu atveju tenka nuimti vidinę durelių plokštę.

Visų automobilio langų stiklų tonavimas užtrunka vidutiniškai 3–5 valandas, bet kadangi mūsuose tonuoti galima tik pusę stiklų, tai ir sugaištama perpus trumpiau.

Plėvele tonuoti stiklai nesusibraižo ir nesusidrumsčia. Įsigeidus (ar prireikus), plėvelę galima nuplėšti ir stiklai liks it naujutėliai, kas būtų neįmanoma tonuojant juos kitais būdais.

Kokybiška plėvelė, užklijuota laikantis visų technologijos reikalavimu, nebijo nei šalčio, nei karščio, neišblunka, ant jos nesusidaro pūslių. Ji labai gerai laikosi ant stiklo ir be specialių įrankių plėvelės nepavyks nuplėšti. Yra bandžiusiųjų į tonuojančią plėvelę užgesinti cigaretę – ir jai nieko nenutiko.

Ir šildytuvas plėvele tonuotiems langams nieko blogo nepadarys – ji išlaiko net iki 600 laipsnių karštį.

Plėvelė apsaugo nuo 99 procentų ultravioletinių spindulių, nėra vaivorykštės efekto ar demetalizacijos pavojaus. Firminės plėvelės (pavyzdžiui, amerikietiškos) turi apsauginį sluoksnį, todėl net labai ilgai eksploatuojant ant jų neatsiranda vertikalių įbrėžimų, jos nebijo langų grioveliuose susikaupiančių smėlio dulkių ir pan. Faktas, kad garsūs gamintojai savo tonuojančioms plėvelėms suteikia garantiją visam gyvenimui, kalba pats už save. (Jas klijuojančių tonuotojų garantija paprastai būna 1,5 metų).

Dar vienas pranašumas – jeigu jums įgrįs tonavimo spalva ar procentas, plėvelę bus lengva perklijuoti.

3. Spalvoti stiklai. Variantas, žinoma, irgi geras, tik brangokas.

Visiems gerai žinomi turkiški stiklai, padengti juodais taškeliais – iš tolo atrodo gal net simpatiškai, tačiau, jei atvirai, šiek tiek nykiai (nors tai, žinoma, skonio reikalas). Ir jeigu tos stiklas duš, tai ir išbyrės.

Yra ir rusiškų spalvotų stiklų automobiliams. Sako, kad net visai neprastos kokybės, neduoda refrakcijos (šviesos lūžimo)... Bet sunku ką nors tvirtinti neišbandžius.

Galima pasirinkti ir prestižinių gamintojų – BMW, „Mercedes-Benz“ spalvotus (ar lengvai tonuotus) stiklus. Ir kokybė bus garantuota, ir užtemdymasvisiškai „nepiktybinis“ – apie 25 procentus.